Viskas prasidėjo neplanuotai. -Ko tu sėdi,-išgirdau piktą balsą galvoje,- imk dviratį ir važiuok, tuoj vasara baigsis. Per dieną gimė maršrutas Lenkijoje , susimečiau kuklią mantą ir penktadienio vakarą Lux Express autobusu jau riedėjau į Katovicus. Ten rytas perone, kitas autobusas iki Žešuvo ir mano kelionė prasidėjo.

1-a diena

Kauno dydžio Žešuvas dar snaudė, todėl papusryčiavau McDonalds, įsijungiau navigaciją ir netrukus jau buvau maršrute. Dviračių taku palei upę išriedėjau link Peremyslio miesto. Nuo Žešovo prasideda Pakarpatės regionas, aplink kalvos, kurių rimtais kalnais nepavadinsi. Aukštis šokinėja tarp 250-450 m, bet vis tiek jauti kalnų dvasią, daug vaizdų, mums neįprastų bukų giraičių, reikia kilti, reikia leistis.

Pirmos dienos maršrutą pasiskolinau iš Green Velo. Myniau antrareikšmiais asfaltiniais ir gruntiniais keliukais. Į projektą mesta nemažai pinigų: yra ženklinimas, yra pavėsinių. Mano skoniui per daug asfalto, tinkamiausias dviratis būtų gravel, bet apskritai patiko, kaip ir pats regionas. Daug dviratininkų, automobiliai lenkia atsargiai, prižiūrėta aplinka, jokių šiukšlių, matosi kad žmonės myli savo kraštą.

Kalvų keteromis ir pakalnėm pramyniau apie 80 km. Baiginėjosi vanduo, paklausiau vietinių dviratininkių kur jo gauti, bet vietoj vandens gavau pasiūlymą pernakvoti vienkiemyje, gauti karštą dušą ir vakarienę. Iškart sutikau, nes tingiu vakarais ieškoti vietos palapinei, Aneta, Katja jei skaitot, dėkui už vaišingumą:). Kol pasiekėme miške ant kalno pasislėpusią sodybą, surinkau 100 km, 1350 m sukilimo, po bemiegės nakties autobuse prisivažinėjau sočiai.

2-a diena

Ryte pusiau takais, pusiau keliukais prasibroviau iš miško džiunglių ir po valandos kelio sugrįžau į Green Velo maršrutą. Nusprendžiau aplankyti šiek tiek ne pakeliui esantį Peremyslį . Vėl daugiausiai važiavau asfaltu palei Sano upę, aplink miestą daug dviratininkų. Centre pavalgiau degalinėj, nes daugiau niekas nedirbo, nesupratau ar Lenkijoj apskritai barai sekmadieniais nedirba ar buvo uždaryta dėl katalikų parado, vienuolės su gitarom, jaunimo organizacijos su giesmėm žygiavo per miesto centrą.

Už Peremyslio galų gale išlindau iš Green Velo. Tolimesnį maršrutą pasiskolinau iš lenko dviratininko Lis na rowerze , suviliojo mane savo nuotraukom:). Asfaltas baigėsi, pravažiavau bukų giraitę, po to pakilau iki eglynų, kai išmyniau iš miškų, ir pralenkiau kelis kaimelius, saulė jau leidosi. Pradėjau dairytis nakvynės, privažiavau lyg žuvininkystės ūkį, lyg kaimo turizmo sodybą „Nad potokiem“,( kontaktus įmetu:)). Pradžioj norėjau statyti palapinę, bet kai pasakė nakvynės kainą (50 zlotų), persigalvojau, pasiėmiau kambarį. Tiesą sakant lovoj miegu geriau, nei palapinėj:) Pramyniau 92 km, surinkau 1400 m.

3-ia diena

Dieną pradėjau gravel keliukais, iškart sukilau kelis šimtus metrų, vietos gražios, laukinės, beveik pats pasienis su Ukraina, privažiavau vietovę Poloninki Arlamowskie, ten jau pasijutau kaip tikruose kalnuose, nors aukštis tik 560 m, bet alpinės pievelės, eglynai ir nei gyvos dvasios.

Po to vėl sugrįžau į asfaltą ir myniau iki dievo pamiršto keliuko su ženklu Uwaga! Niedzwiedz (Atsargiai! meška). Po susitikimo su vilkais Makedonijoje, tokių vietų privengiu, bet pagalvojau negi meška visąlaik čia sėdi, gal bus kur išėjus:) Garsiai užtraukiau dainą ir nutilau tik už 10 km, kai vėl išvažiavau į asfaltą.

Toliau vėl myniau asfaltu, slėnis keitė slėnį, papietavau Lesko miestuke su nedideliu senamiesčiu, vakarop jau priartėjau prie Besčiadų kalnų ir pradėjau rimtai kilti į viršų. 700 m aukštyje privažiavau idilišką vietelę,- pavėsinė, stalas, ežeriukas, vaizdasį kalnus , nulis žmonių, bet pagalvojau kad dar ankstoka, dar mažai numyniau,- turbūt ne vienas su šita dilema yra susidūręs. Žodžiu nuvažiavau toliau, privažiavau kempingą „Rabe“, visai ne vaizdingą ir ten likau. Bet gana linksma buvo , laužas , gitara, lenkai privaišino, ekstremaliai draugiški žmonės:). Viso pramyniau 95 km, surinkau 1830 m.

4-a diena

Iš ryto kilau toliau ir pasiekiau rekordinį 800 m aukštį. Po to ilgai leidausi iki Komančos miestuko, trumpai gyvavusios Lemko respublikos (1918-1919 m) sostinės. Pakeliui išsimaudžiau, ne savo noru, paslydau ant maurų pervažoje per upę, kadangi greitis buvo geras tai pračiuožiau kokius 5 metrus per vandenį

Vandens procedūros tuo nesibaigė, po pietų pirmąkart pagavo lietus, tikra liūtis su perkūnija, ta vietovė ir šiaip atrodė niekad neišdžiūstanti, pasislėpt nebuvo kur, kelis kilometrus klampojau per molį. Po to lietus aprimo, išvažiavau į labai gražius slėnius prie Wisloczek kaimelio.

Nuotykiai tuo nesibaigė, nes naują maršruto dalį pasiskolinau iš Carpatia divide bikepacking varžybų. Trasa atvedė prie Šv. Jono iš Dūklos bažnyčios, stūksančios kalne tarp miškų , nuo jos prasidėjo tikri miško treilai su neįvažiuojamu kampu. Besistumdamas dviratį į kalną apkeikiau mintyse kunigą, kuris praskrido pro mane ant e-bike’o, taip pat keikiau maršruto kūrėją:). Po to takas išsilygino, bet vis tiek buvo nevaikiškas, akmenys, šaknys, rimtos turėjo būti varžybėlės. Galų gale išplaukiau į ramesnius vandenis, dar 20 km ieškojau vietos nakvynei, sustojau kempinge Grzybek prie Krempnos miestelio. Viso numyniau 96 km, 1780 m sukilimo.

5-a diena

Ryte atsikėliau ištinęs, gal kinietiškų makaronų pervalgiau:). Išsiviriau arbatos, vietinis know how, kiekvienoje pievelėje auga ale laukinės pipirmėtės, prisiskini, labai skani arbata gaunasi. Rytas gražus, buvau Maguros Nacionalinio parko centre. Pirmą dienos pusę be didelių nuotykių, bet labai patenkintas myniau per parką. Aplink žali alpiniai slėniai apsupti eglynų, slėniuose kažkada buvo lemkų-rusėnų kaimai, namų nebeliko, bet vis dar matosi sodybvietės , kažkada dirbtos žemės terasos, pravoslavų kapinaitės ir medinės cerkvės. Norėčiau dar ten sugrįžti patyrinėti.

Po pietų pravažiavau keletą huculų kaimų ir netgi trumpam įmyniau į Slovakiją, nusileidau iki vieno kaimelio. Kelis kartus pašiurpino Carpatia divide maršrutas, vietoj kelio pusę valandos stūmiausi dviratį į kalną per purvą ir akmenis. Todėl vakare jaučiausi nusiplūkęs, norėjosi pasilepint. Krynica Zdroj kurorte ( maždaug mūsų Druskininkai) pasiėmiau kambarėlį, pavalgiau, atsigėriau, viskas pigiau. Per dieną 82 km ,1720 m.

6-a diena

Nuo ryto pradėjau kilti į statų kalną Carpatia divide varžybų maršrutu, buvo karščiausia diena, liejau prakaitą it nešulinis mulas. Per 8 km iš 550 m aukščio pakilau iki negirdėtų 1100 m, teko atstatinėti druskas alumi. Beskid Sadeckij kalnai jau atšiauresni, statesni, gamta labiau primena mano antrą tėvynę Bulgariją. Viršuje landšaftas daugiau mažiau išsilygino, myniau takais vedančiais kalnų keteromis. Gal būtų smagu, bet viršūnės beveik neišlenda iš miško zonos, o pasidairyti tai norisi. Linksmiau buvo važiuoti Mažuosiuose Beskiduose ir net priekalnėse, kur daug atvirų erdvių, kas iš to kai pakyli aukščiau, o vis tiek nieko nesimato:).

Galutinai suerzino, absurdiškai status ir neįdomus nusileidimas miškininkų keliu, per kelias minutes atidaviau sunkiai per 30 km surinktus 1000 metrų ir nusileidau į Pivnična Zdroj kalnų kurortėlį. Pradėjau tyrinėti tolimesnį maršrutą, matėsi kad bus tik sunkiau, pasižiūrėjau, kad yra traukinys į Varšuvą ir nusprendžiau. Šiam kartui užteks:) Kitos dienos vakare jau buvau linksmoj šventėj Zarasų rajone, bet tai jau kita istorija:).

Agnius ORRE club